Būna, kad randi akmenėlį prie jūros, ir ką˛kodėl jis tau pasiutusiai mielas... Arba rudeninis medžio lapas - toks paprastas ir toks gražus... Arba mėgstama daina: dainuoji ir nenusibosta net po 1000-tojo karto... Taip ir tu kaip tas akmenėlis pasiutusiai mielas, paprastas kaip rudeninis lapas ir neatsibostantis kaip mėgstama daina..

Kartai aš tiesiog negaliu tavęs pakęsti, tavo principai, užsispyrimas...kartais tiesiog manau, kad tau nusispjut į viską. Tačiau niekados gyvenime negalėčiau tavęs pamiršti, tik tu gali mane pralinksmint vienu žodžiu ar garsu, tik tu gali mane išklausyti, suprasti ir kartais patarti. Mūsų vaikiškos intrigos, pykčiai ir visą tai tik tam, kad suprastumėm kaip vertinam tai, kad esam drauge. Vertinu kiekvieną sekundę kuria skiri man, kiekvieną šypseną ir ašarą... 
Ačiū, kad esi šalia kai man sunku, ačiū, kad esi mano gyvenimas .

Ji tokia,kokia nori buti pati.Kartais linksma,o kartais liudna. Kartais Ji pykstasi su tais,kuriuos myli, kartais su tais,kuriuos gerbia. O kartais..kartais Ji palužta ir nebenori nieko matyti.

Ji nesistengia. Ji tokia. Ji atsirenka draugus. Ji neatsiprašinėja. Ji neverkia. Dėl jos kraustosi iš proto, netgi mergaitės. Jos daro viską, kad ji, jas įtrauktų į savo draugų ratą. Jos balsas gražus. Jos akys didelės ir žydros. Jos figūra tobula. Ji negyvena pagal taisykles. Ji jas diktuoja. Ji nešildo. Ji nepaguodžia. Ji nesigaili. Ji kerštauja. Ji visada atrodo puikiai. Ji aplenkia vėją. Ji spinduliuoja, skaisčiau už saulę. Jos šypsena plati ir dantys tobuli.Ji savarankiška. Ji įžvalgi ir protinga. Ir ji visada tave apkalbinės, ir padarys taip, kad atrodytum prastesnė už ją. Ir dėl to nesigailės. Praeis su pašaipia šypsena aukštai iškėlusi galvą. Ji nesistengs būt geresnė. Ji galvos, kad tokia yra. Geresnė už visus. Ji ta, dėl kurios tu eisi iš proto. Ji ta, kurią tu mylėsi labiau už gyvenimą. Ji ta, kuri nemokės mylėti tavęs. Nemokės mylėti nieko.

Mylėsiu tą, kuris paskambins antrą, trečią kartą, jei aš supykusi padėsiu ragelį. Kuris neužmigs pirmas norėdamas pažiūrėti į mane miegančią.. Mylėsiu tą, kuris švelniai ryte pabučiuos. Lauksiu tokio, kuris primins ką jam reiškiu ir kaip jam pasisekė, kad mane turi. Kuris supras, kada man skauda ir liūdna.. Kuris paėmęs už rankos nesugebės paleisti...

Kitiems tavo pasaulis atrodo nuostabus...Bet jie nežino kokios blogybės jame dedasi,jie nežino,kad be neteisybės pasaulio nebūna ir jie kaip ir tu nežino kas yra laimingas gyvenimas.

Aš bijojau. Bijojau visų pirma skausmo, kurį sukelia tai, kas akivaizdu, baiminausi ir tiesos, ir sąžinės priekaištų, apdujimo valandėliu, abejonių, maišto. Paprasčiausiai bijojau, kad buvau apakusi ir dabar turėsiu staiga atsimerkti. Trumpai tariant, atgailauti.

Aš nesupratau pasaulio. Jis atrodė man keistų proporcijų: tarsi aš neegzistavau, atrodė, viskam, ką matau ir liėčiu, girdžiu ir jaučiu trūksta patvarumo. Gyvenau tylos ir klausimų, utopijų, žaidimų ir šauksmų, juoko, ašarų, džiaugsmo ir šviesos protrūkių pasaulyje, tačiau nuo manęs niekas nepriklausė.

Sveikučiai! Žinau ilgai nieko naujo nerašiau. Už tai tikrai sooriukas! ;* Su Naujais meetais! Na, o šiais metais stengsiuos būti aktyvesnė! 
















Iki greito! ;*